Violeta

…biografija vis dar tebekuriama – ir niekas nežino, kurlink ji pakryps ateityje. Turiu dailininkės – architektės bei edukologės išsilavinimą, keletą specialybių, kartais  labiau esu rašytoja, o kartais – ištisom savaitėm ar net mėnesiais manęs nepaleidžia akvarelė.

Jei manęs paklausia, kas esu – dailininkė ar rašytoja – sunku atsakyti.   Juokauju, kad, nors baigiau Dailės akademiją, priklausau Rašytojų sąjungai. Knygų kol kas daugiau, negu personalinių parodų. Parašiau du dizaino vadovėlius, keletą romanų, biografinę apybraižą, keletą knygų vaikams, o šį pavasarį išleidau jau šešioliktą knygelę – sonetų rinkinėlį „Šermukšnis tas gyvenimas“. Personalinių akvarelės parodų dar tik dvylika. Tiesa, kasmet dalyvauju keliose grupinėse dailės parodose.

Du didžiausi gyvenimo darbai – dukra Ieva ir sūnus Saulius Adomas – jau užaugę. Kūrybinis darbas – tiek dailė, tiek literatūra – viena kitą puikiai papildo – ko negali išsakyti vaizdais ir spalvomis, išlieji žodžiais.

O viskas – iš seniai, nuo kelerių metų, kai vos išmokusi skaityti, ryte rijau visokiausias knygas, taip jos mane žavėjo! Kai tik sugebėjau kažką parašyti, jau kūriau „memuarus“… norėjosi RAŠYTI, RAŠYTI, tik tos patirties dar nebuvo, nežinojau, apie ką… dar buvo likę pora metų iki mokyklos, kur tiesiog mėgaudavausi rašinėliais. Vėliau esu prikūrusi daug istorijų ir „romanų“ mokykliniuose sąsiuviniuose, naują „romaną“ pradėdavau per kiekvienas vasaros atostogas… Pirmuosius eilėraštukus spausdino toks tada buvęs vaikų laikraštis „Lietuvos pionierius“, kaskart, nusiuntusi keletą eilėraščių, gaudavau rimtą atsakymą nuo rašytojo Jono Šiožinio. Gaudama laiškus nuo tikro rašytojo, jausdavausi labai išdidžiai. Svajojau kažkada ateityje rašyti vaikiškas knygas – ir jas iliustruoti.

…Kai tebuvau šešerių  ir namie esančias plonas vaikiškas knygutes jau buvau perskaičiusi po kelis kartus, iš didelio miesto Kauno (tada gyvenom mažyčiame Kapsuke, dabartinėj Marijampolėj) mama parvežė storą, didžiulę knygą „Latvių pasakos“. Koks tai buvo stebuklas! Tik – be piešinių. Kaip mokėdama, „iliustravau“ – spalvotais pieštukais pripiešiau karaliūnų, aukso kurpaičių, trečių brolių kvailelių, velnių ir raganų, paukščių ulbuonių, jūros bangų… bet nebuvau patenkinta tais neįgudusia ranka nupaišytais piešiniais… Tebeturiu tą knygą. Po daugelio metų pasakas rašau pati, o iliustruoti retai besiimu, nes tą kur kas puikiau daro mano dukra Ieva, profesionali dailininkė tapytoja.

Ką veikiu dar? Teko dirbti visokių darbų. Dailės institute baigiau interjero dizaino (interjero architektūros) specialybę, daug metų projektavau interjerus ir baldus, mažąją architektūrą, dirbau reklamos biure, kur suprojektavau ir natūroje įgyvendinau per 300 reklaminių projektų vitrinoms,  apie 10 metų turėjau vaikų dailės studiją „Džiuginta“ – tapyti ir lipdyti mokiau ikimokyklinukus ir pradinukus, surengėme nemažai vaikų piešinių parodų, laimėjome konkursų.

Nemažai fotografuoju – tiek siužetinius, tiek gamtos vaizdus, mėgstu portreto žanrą.  Daug metų  dirbu pedagoginį darbą, pradedant studentais, baigiant suaugusiais ir darželinukais. Pastaruoju metu – KTU gimnazijoje.

Visą laiką piešiau ir liejau akvareles, visą laiką kažką rašiau…. iki šiol ir išliko tie norai – ką mąstau – užrašyti, ką matau – išlieti akvarelėse… Tą ir darau.

Jei susidomėsite mano paveikslais ar knygomis, prašau susisiekti nurodytu telefonu arba  el. paštu.

Violeta Židonytė